Cultural Directory, Articles and more

 

Pokalbis su Ieva Kuniskis

0
Posted March 6, 2013 in News

“Gone To Get Milk” studijoje. Image (c) www.juditakunis.com 

Kiekvienais metais The Place centras rengia trumpų šokio spektaklių festivalį „Resolution!”.  Tarp daugybės pripažinto centro  projektų, šis festivalis yra bene vienintelis atviras paraiškoms. Būtent šis festivalis tapo svarbiu karjeros slenksčiu tokioms šiuolaikinės choreografijos žvaigždėms kaip kad  Russellas Maliphantas, Markas Baldwinas, Wayne‘as McGregoras, Charlotte Vincent, Jasmin Vardimon ir Hofeshas Shechteris. 2013 metų programoje gana netikėtai pasirodė ir choreografė Ieva Kuniskis su savo darbu „Gone to Get Milk“. Praėjus porai savaičių po premjeros, vienoje meniškoje King‘s Crosso kavinukėje Raminta Bumbulytė kalbina spektaklio autorę.

RB: Pradėkime nuo to, kad apie tave beveik nėra informacijos: kas esi? iš kur atvykai? ką veiki? kaip pradėjai šokti?

IK: Šiuolaikinį šokį pradėjau lankyti šešiolikos metų, dar Lietuvoje. Kai persikrausčiau į Angliją, pradėjau studijuoti grafinį dizainą, fotografiją – su šokiu nesiejau karjeros, bet vis tiek lankiau pamokas savo malonumui. Vieną vakarą po pamokos eidama namo pagalvojau: „Man niekas tiek džiaugsmo nekelia kaip tos dvi valandos studijoje porąkart per savaitę!”. Per dešimt minučių apsisprendžiau surizikuoti. Būdama dvidešimt trejų metų nuėjau į pirmą baleto pamoką, kartu su aštuonmečiais aplinkui kartojančiais: „well done, miss“ ir vėliau įstojau į Middlesex universitetą šiaurės Londone.

Pasirinkau pusiau akademinį kursą, nes man norėjosi konteksto, ne vien technikos. Tiesą sakant, kai stojau, net nežinojau, ko aš toliau norėsiu, tiesiog buvau laiminga, kad turėsiu tris metus, kai šokis bus mano gyvenimo centras. Bestudijuojant supratau, kad galimybių yra labai daug ir kad tikrai dirbsiu šokio srityje.

RB: Su kuo šokai Lietuvoje?

IK: Šokau su choreografe Jekaterina Deineko. Jau iki to laiko domėjausi šokiu – mano didžiausias metų renginys buvo Naujasis Baltijos šokis. Aš ten eidavau ir išsižiojus žiūrėdavau į „Provincialnyje tancy“. Paskui atradau J.Deineko ir negrįžtamai įsimylėjau šiuolaikinį šokį.

RB: Papasakok plačiau apie profesionalios karjeros pradžią. Kaip patekai į „Resolution!“?

IK: Pirmus metus po mokslų baigimo siunčiau šimtus paraiškų į visus įmanomus festivalius ir projektus, prirašiau, turbūt, daugiau nei disertacijai! Kai patekau į „Resolution!”, viskas tikrai pajudėjo, grįžau i studiją su atsinaujinusiu pasitikėjimu savimi.

„Gone to Get Milk“ buvo mano baigiamasis projektas universitete. Jaučiau, kad ten dar yra labai daug ko panarplioti, ir nenorėjau jo palikti, tad ir toliau vysčiau idėjas, leidau laiką studijoj.  Patekus į „Resolution!“ paskelbiau atranką  naujiems šokėjams, o dirbant su naujais žmonėm visiškai pasikeitė ir išsiplėtė darbas. Dabar „Gone to Get Milk“ yra dvidešimt penkių minučių spektaklis ir vis tiek jaučiu, kad dar yra vietos – manau, jis gal net virs viso vakaro spektakliu.

RB: Kas įkvėpė „Gone to Get Milk“? Iš kur atsirado idėjos? Apie ką jis?

IK: Aš dirbu daugiau emocijomis, bet pradinė idėja gali kilti iš bet kur. Šitam spektakliui idėja kilo lankantis Francis Bacono parodoje. Žiūrėdama į jo darbus net negalėjau žingsnio žengti. Juose tūno tokia vienatvė, saviizoliacija, beviltiškumas… Paskui ilgai su tuo jausmu vaikščiojau, kol susitapatinau, atradau, ką savo reikšmę. Tada ėjau į studiją nagrinėti ir ieškoti fizinės išraiškos. Viską perkėliau į buitinę erdvę ir tiesiog nagrinėjau tą būseną, kai esi strigęs, kai nematai išeities. Tokių situacijų, man atrodo, visiems yra buvę.

Spektaklyje veiksmas vyksta tarp trijų šokėjų, kurių santykiai nėra labai apibrėžti. Viskas vystosi per jų emocinę išraišką. Žiūrovui  paliekama galimybė prisidėti savo asmenine patirtimi ir sukurti savo turinį. Kiekvienas  žiūrovas savaip interpretuoja.

RB: Kaip vyksta kūrybinis procesas? Kaip gimsta šokis?

IK: Iš pradžių studijavau viena ir pati improvizavau bandydama jausmo išraiškas. Man labai įdomu kaip emocija pasireiškia kūne. Pavyzdžiui, visą laiką šnekėdami apie kažkokią baimę susiimame už pilvo, vaikštome palinkę į priekį kai ‘užgriūna pasaulio našta’. Viskas vyksta per emociją, o emocija vyksta per kūną. Aš galvojau kaip tas pasireiškia, kokiais judesiais ir kur kūne keliauja ta emocija.

Man labai svarbu kaip šokėjai patys interpretuoja ir jaučia. Tenka kažkiek savo darbo paaukoti ir priimti jų sprendimus, jų interpretaciją, kad atrasčiau autentiškumą. Tai – bendras procesas. Jeigu matau, kad mano pastatymą jie atlieka paviršutiniškai, vadinasi, jie „nepagauna“ emocijos. Tada sėdime ir aiškinamės, ką tai reiškia, arba metam viską ir darom iš naujo.

RB: Ką patartum pradedančiam choreografui ieškančiam studijos? Kaip vyksta paieškos?

IK:  Studijų pilna, bet ir ieškančiųjų daugybė. Būdavo taip, kad skambindavau per dieną trisdešimčiai studijų ir niekur nerasdavau. O kainos įvairios – nuo 8 iki 30 ir daugiau svarų.

RB: Per valandą?

IK: Taip. Bet yra kitų būdų: galima tartis, kad mainais duotų studiją. Pavyzdžiui, vedi pamokas arba sėdi registratūroje pora valandų. Pirmais metais po baigimo galėjau naudotis universiteto salėmis. Dar yra South Bank Centre vadinama atvira erdvė, kur galima eiti ir repetuoti. Vasarą – parkai. Blogiausiu atveju išstumdai sofas gyvenamajame.

RB: Yra ir taip tekę šokti?

IK: Yra. Kai kuriu medžiagą ir dirbu viena, ne su šokėjais, išsistumdau viską ir sėdžiu, aiškinuosi trankydamasi rankom kojom į stalo kampus.

RB: Pagal ką atsirenki šokėjus?

IK: Man daugiau nei technika, yra svarbu šokėjų išskirtinumas, charakteringumas, kūno išraiška. Atrankoje daviau improvizacijos užduotis, liepiau kurti trumpas frazes, žiūrėjau kaip reaguoja į mano užduotis, kaip jaučia mano pateiktą idėją. Visi trys, kuriuos pasirinkau, Charlie, Zoe, ir Helen, turi labai skirtingą patirtį ir priima mano idėjas skirtingai, bet visi trys iš karto išsiskyrė savo išraiška, ekspresija.

RB: Grįžkim prie „Resolution!“, kuris yra rimtas pripažinimo laiptelis. Ar po to buvo atgarsis? Gal daugiau kvietimų? Ką šis pasiekimas davė išskyrus emocinį pasitenkinimą?

IK: „Resolution!“pradedantiesiems choreografams iš tikrųjų yra labai svarbus, nes tai yra jau pripažinta platforma, o The Place yra prestižinis teatras. Vien vardas duoda kažkokio svarumo tavo darbui. Aš gerai pasiruošiau – pakviečiau daug žurnalistų, ir nors ne visi atėjo, bet gavau tris labai geras recenzijas. Atsiliepimai yra parama, pripažinimas. Dabar su tokiu pasirodymu ir recenzijomis padavus paraišką į festivalius  mane kitaip priima, nes kažkas įvertino, nes tai nėra vien tik mano žodis.

RB: Ar tu stengiesi teikti paraiškas daugiau į Didžiosios Britanijos, Europos, ar viso pasaulio festivalius?

IK: Žiūriu visur. Europoje yra daugybė puikių festivalių. Pavyzdžiui, labai norėčiau nuvykti į Impuls Tanz festivalį Vienoje.

RB: Ar norėtum vieną dieną sušokti ir Naujajame Baltijos šokyje?

IK: Būtų nerealu parodyti spektaklį ten, kur aš sėdėdavau salėj ir grožėdavausi.

RB: Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduri kaip šokėja ir choreografė? Kas yra sunkiausia šitame darbe?

IK: Sunkiausia yra neprarasti energijos ir nepasiduoti. Labai sunku girdėti „ne“, juk viską priimi labai asmeniškai, priimi neigiamą atsakymą kaip komentarą apie save ir savo darbą. Mokausi į tai mažiau reaguoti, juk, galbūt, mano darbas tuo metu tiesiog neatitinka to, kas yra ieškoma ir tai nėra asmeninė kritika.

Šokis yra juodas darbas su antisocialiniu grafiku. Kūnas visą laiką nusėstas mėlynėmis. Kartai būna kūrybinis blokas. Nors šį kartą aš jo labai nejaučiau, mano šokėjai labai įkvėpia. Jų energija, tikėjimas ir pasitikėjimas šituo projektu labai padeda išsijudinti ir atrasti kelią, kryptį. Esu labai dėkinga už šitą paramą.

RB: Šiuo metu spinduliuoji energija, tad gal tas sunkiausias periodas jau praeityje?

IK: Pati pradžia visada sunki. Bet tikiu šituo spektakliu, tikiu, kad jis turi svarumo, tad ir pasitikėjimas savimi auga. Dar išgirsiu tūkstančius „ne“, bet dabar tai priimu paprasčiau. Nieko baisaus.

RB: Kokius nurodytum Londono šokio scenos privalumus ir trūkumus?

IK: Londone yra visko. Kaip šokėjas gali treniruotis beveik bet kokiam stiliui, tik panorėk; gali tobulėti visą laiką. Jeigu apninka koks kūrybinis blokas, tik išeik į gatvę – yra ir spektakliai, ir dirbtuvės, parodos, renginiai, žmonės gatvėj. Galų gale galima nueiti į kažkokią pamoką pajudėti, pamatyti kaip kiti dirba.

O šokio renginių čia galima atrasti labai įvairių. Yra, aišku, didieji centrai kaip Sadler‘s Wells arba The Place, kur pasaulinio garso trupės šoka. Bet yra daugybė mažyčių, nekomercinių (fringe) teatrų, meno centriukų, pasirodymų po tiltais ir apleistuose fabrikuose, kur atrandi visko, kur gali būti nustebintas. Nestandartinio šokio judėjimo yra labai daug.

Prieš kelias savaites vyko pasirodymas Bethnal Green Working Mens Club – tai buvo pusiau baras, pusiau neaišku kas. Ten su šiuo spektakliu aš jaučiausi kaip tik savoj vietoj: kai šokėjai turi prasigrumti pro žmones, kad pereitų iš vienos dalies į kitą, kai apelsinai staiga pabyra žiūrovams tarp kojų. Man visa tai yra labai sava ir labai džiugina.

RB: Gal tavo spektaklis žiūrisi geriau tokiose netradicinėse erdvėse, negu kad profesionalioje teatro scenoje?

IK: Aš manau, kad žiūrovas gautų labai skirtingą patirtį žiūrėdamas netradicinėje erdvėje, bet neatsisakyčiau scenos. Kai pirmą kartą kūriau šitą spektaklį, aš jį įsivaizdavau netipinėje aplinkoje, bet buvo tikrai malonu jį pamatyti tradiciniame teatre. Ko gero, geriausiai būtų rodyti mažame teatre, kuomet žiūrovai yra arti, kai jie mato šokėjų išraiškas. Kuo žmonės arčiau, tuo tikresnė patirtis.

RB: Papasakok apie savo kaip šokėjos, choreografės ir dar dirbančio žmogaus kasdienybę. Kaip pavysta suderinti praktinį darbą, iš kurio išgyveni, ir tai, kas tave įkvepia? Kaip pavyksta rasti laiko, energijos, jėgų abiems? Kaip tavo manymu tai vystysis ateityje?

IK: Šiaip mano kasdienybė yra visiškas chaosas: vieną dieną šen, kitą dieną ten. Kartais dirbu iki antros nakties, kad pabaigčiau paraiškas, sumontuočiau kažkokį filmuką ar kad pasiruoščiau repeticijai. Kitą dieną turiu keltis septintą ryto fotografuot vitrinų interjerus. Mano draugai jau yra pripratę, kad paskutinę minutę atšauksiu pasimatymus su jais, nes staiga kažkas surado pigią studiją, kuria man būtinai reikia pasinaudoti. Kai aš labai pavargstu, pagalvoju, kad galėčiau susirasti normalų darbą su tvarka ir rutina, bet mane apima tokia panika, kad suprantu: viskas yra taip, kaip turi būti.

RB: Tavo sėkmė neatitinka tradicinių standartų. Gal galėtum apibrėžti, kas tau yra sėkmė?

IK: Man sėkmė yra kūrybinis pasitenkinimas. Aišku, visi mes esame egoistai. Aš noriu pripažinimo, noriu gerų recenzijų. Dvi savaites kaip ant sparnų skraidžiau po to, kai vienas žurnalistas parašė: „She should definitely be on the watch list[…]“. Spinduliavau kaip vasara.

Ko gero, kitas sėkmės žingsnis bus kai galėsiu nustoti dirbti fotografijoje ir  pilnu etatu užsidirbti iš šokio. Čia, turbūt, jau bus sėkmė socialiai priimtinais standartais.

RB: Labai linkiu, kad taip ir būtų labai artimoje ateityje.


0 Comments



Be the first to comment!


Leave a Response


(required)