Cultural Directory, Articles and more

 

Edmundo Gedgaudo knygos apie Oną Narbutienę pristatymas

0
Posted January 16, 2013 in Articles
Nuotraukoje (iš kairės į dešinę): Edmundas Gedgaudas, Dalia Sverdiolienė, prof. Jurgis Dvarionas (c) Romas Kinka

Londono „Santaros-Šviesos“ klubas sausio 15-tą dieną Lietuvos ambasadoje surengė vakarą, skirtą iškiliai mūsų kultūros asmenybei Onai Narbutienei (1930-2007) atminti. Progos ilgai ieškoti neteko – neseniai leidykla „Versus aureus“ išleido muzikologo Edmundo Gedgaudo sudarytą knygą Ona Narbutienė. Gyvenimo Preliudai. Vakare dalyvavo knygos autorius, muzikologė Dalia Sverdiolienė, profesorius Jurgis Dvarionas. Susirinkusiems smuikavo Aistė Dvarionaitė akomponuojama pianisto Rimanto Vingro.

 

Skaitytojams pateikiame kelias ištraukas iš E.Gedgaudo knygos. 

Kas labiau – vargai ar sėkmės, sielvartai ar džiaugsmai – išbando žmones, draugystes? Visai Lietuvai artimos ir brangios muzikologės Onos Narbutienės humanizmas sklando virš tokių naivokai retorinių klausimų. Ši moteris žinojo žmogaus širdies ir proto darnos paslaptį, padėjusią jai pranokti profesijos arba gyvenimo rutinos brėžiamas ribas. Juk itin dažnai Ona visa savo esybe dalyvaudavo ir skirtingiausiose artimų žmonių (o kiek jų būta!) situacijose.

Tačiau apie tai, kas susiję su jos pačios arba jai artimų žmonių gyvenimais, Ona kalbėti nemėgdavo. Gal nesijautė sulaukusi „memuarinio amžiaus“? Nors labiau tikėtina, kad atsiminimų užrašinėjimas sunkiai būtų virtęs jai artimu žanru. Šios knygos tikslas – žvilgterėti į tuos Onos Litvinaitės-Narbutienės ir jai artimų žmonių gyvenimo epizodus, kurie daugumai mūsų tebėra tarsi „kita mėnulio pusė“.Vaikystė Čiūtelių dvare, gyvenimas aukštyn kojom apverstame pokario Vilniuje, netrukus – laiškų srautai iš Sibiro. Knygoje pateikiami jų fragmentai pasakoja apie besiformuojančią asmenybę, neįprastu rakursu rodo tremtyje praleistus metus. Iš laiškų nemažai sužinome ir apie unikalią Onos ir Vytauto meilės istoriją.

Čia yra tarpsnių, skirtų jos tėvų ir senelių gyvenimams. Kai kuriuos jų epizodus lydi „anų laikų“ atmosfera. Taigi – gyvenimas Rusijos imperijai priklausiusiame Vilniuje, iš jos gniaužtų išsivadavusios šalies laikinojoje sostinėje, vėliau – gerokai kitokioje Klaipėdos krašto aplinkoje. Nuo mažens Oną supo laisvai mąstantys, orūs žmonės. Nors visi skirtingi, bet vienas kitam būtini. Kokie jie, kur jų šaknys, šį bei tą pasakoja chronologinės įvykių sekos nepaisantys knygos epizodai (savaip juk irgi Onos gyvenimo preliudai).

 

Rašydamas knygos tekstą patyriau, kad nemažai mano aplinkos žmonių susidomi „anais gyvenimais“, tapusiais ganėtinai tolima praeitimi. Istorines, memuarines knygas ir anuometę spaudą suskatusi skaityti mano žmona Nora apie neretai įvairiai pateikiamus faktus samprotaudavo tai žiemos prieblandos valandomis geriant arbatą, tai per pusryčius, kai galėdavome nepaisyti seno laikrodžio dūžių. Pasvarstydavome ir apie XIX amžiaus pabaigoje įsibėgėjusią Vilniaus centro plėtrą, ir apie speiguotą Irkutską, kuriame Onos mama Olga į storą sąsiuvinį rusiškai, vokiškai, lietuviškai, lenkiškai užrašinėdavo miražinius likimo draugių atsiminimus apie kadaise gamintus gardėsius. Iš vienintelės tokios pasaulyje receptų knygos, iš blunkančių jos eilučių Narbutų namuose iki šiol per Kalėdas, Velykas, kitas šventes stalas lyg Anderseno pasakoje nuklojamas mažyčiais kitur neaptinkamais stebuklais.

Knygoje yra vietų, pasakojančių tarsi praskriejant paviršiumi, nuosekliau neapibūdinant minimų asmenų ar aplinkybių. Atsiprašau skaitytojų, kuriems papildomos informacijos teks ieškoti enciklopedijose ir internete. Man labiausiai rūpėjo tai, ko šituose šaltiniuose neaptinkame.

Skaitytojas nutuoks, kiek apie tolstantį laiką sužinojau iš Onos šeimos narių. Nuoširdžiai dėkoju jos dukrai Onutei Narbutaitei-Skirmantienei, kurios pastangomis leidinys pasipildė nuotraukomis iš šeimos archyvo ir užrašytais giminės istorijos fragmentais. Lenkiuosi buvusioms Onos bendraklasėms Vilniaus Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje Irenai Žemaitytei-Geniušienei, Birutei Mulokaitei-Sabaliauskienei, Giedrei Karužaitei-Juodišienei ir kitoms ponioms, gaivinusioms kolektyvinę klasės atmintį. Bendraklasei Klaipėdos licėjuje Evai Kestenus ir netoli Čiūtelių gyvenusiai Onos bendraamžei Gunhild Baronin von Heyking dėkoju už parašytus atsiminimus, o Gunhild seseriai Ingeborgai von Kalben – už vaizdingus pasakojimus.”

 

Laiškas Vytautui Narbutui

1953 I 5. Praėję metai buvo tikrai labai sunkūs. <…> Tik vienas įvykis, toks nepaprastas, toks neužmirštamas, tai Birutės atvažiavimas. Ir aš vis atsimenu nustebusius veidus žmonių, kurie klausė, ar ji giminė, ir kuriems aš atsakydavau, kad ji tik draugė – tikra draugė. <…> Mes dar Vilniuj su Birute kalbėdavom, kad galim eiti ir tylėti, tačiau ši tyla niekad nebus slegianti, bus lengva ir gera. O kaip dažnai būna, kad eini su kuo ir galvoji „ką čia dar pasakyti“. Darosi sunku, norisi greičiau kur nors nusukti. Ir ne tai, kad nežinotum ką kalbėti, bet atrodo, kad tas žmogus viską ne taip supranta. <…> Man kartą vienas žmogus pasakė, kad jis niekad neturėjo draugų ir kad žmonėmis netiki. Aš jam atsakiau, kad turiu daug gerų draugų, kad jais labai tikiu, gal net idealizuoju, tačiau negaliu būti su jais, galiu tik apie tai svajoti. <…> Galima pavydėti žmonėm, kurie viską greitai užmiršta ir visur randa draugų, nors po kiek laiko ir vėl naujų ieško. O juk dauguma žmonių yra tokie. <…> Kiek daug mūsų čia, tačiau tik vieną Gražiną galėčiau pavadinti tikra drauge. Kartais žmonės vadinasi draugais, bet vos tenka išsiskirti, ir to žmogaus būk tai tavo gyvenime nebuvo. Aš ypatingai šitą pamačiau ir supratau, kai mes atvažiavom į čia. Daug mergaičių paliko ne tik geras drauges, bet ir labai gerus draugus. Nepraėjus metams buvo surasti nauji draugai ir draugės, visa tai vadinant normaliu „gyvenimišku“ reiškiniu. Žmonės laimingi ir patenkinti. O aš negaliu taip. <…>”


0 Comments



Be the first to comment!


Leave a Response


(required)