Cultural Directory, Articles and more

 

Santara-Šviesa: „neaiškiųjų“ spiečius

2
Posted July 4, 2012 in Articles

Iš jaunojo Santariečio dienoraščio (2012 m. birželis)

Dešimt pirmųjų asociacijų pagalvojus apie suvažiavimą: 1. Santaros-Tamsa; 2. Egidijus Aleksandravičius; 3. Leonidas dainuojantis – Let it be; 4. Kava – 2Lt.; 5. Alantos dvaras; 6. Išsikrovęs iPod‘as; 7. „Kas negeria, tas nenormalus…”; 8. Impresionizmo tiltelis; 9. Bendrabučio kvapas; 10. Joninės.

Sėdėdamas traukinyje į Vilnių ir galvodamas apie rytojaus dieną Alantoje, tikėjausi daug. Planavau išgirsti įdomių paskaitų, minčių ir idėjų. Įsivaizdavau kaip po visos dienos paskaitų ir diskusijų grįšiu į bendrabučio kambarį (15Lt. nakčiai) ir griežtai apmąstysiu bei įsisavinsiu tai, ką išgirdau. Nieko panašaus nenutiko. Pirmoji patirtis bei įspūdžiai buvo visai kas kita. Paskaitose mintys ir idėjos iš kalbėtojų lūpų liejosi taip greitai, kad mano smegenys nespėjo absorbuoti gaunamos informacijos. Galbūt dėl to labai patiko pirmoji diena, nes antrąją ir trečiąją vis dar galvojau apie tai, ką išgirdau ir supratau pirmąją. Trečiąją dieną pasidarė taip sunku, kad po pirmosios paskaitos turėjau išeiti pasivaikščioti po Alantos dvaro apylinkes. Alantos dvaro tvenkiniuose plaukiojo gulbės, o tvenkinius jungė japoniško stiliaus tilteliai, kuriuos taip buvo pamėgę tapyti impresionistai. Tie tilteliai, žalių lapų mirgėjime ir vandens atspindžiuose siuntė tokius pat atgarsius, tokias pat mintis, kaip ir Monet paveikslai.

Bendrabutyje, ekonomikos sumetimais buvau priverstinai apgyvendintas su dviem negiminingomis kolegomis – teisininku X ir matematiku Y. „Trūksta tik šuns” pamaniau aš (ex-dailininkas). Vėliau dar pamasčiau, kad kuomet tokie skirtingi žmonės gyvena viename kambaryje galimi du variantai: arba mes sukursime ką nors genialaus, arba susimušime. Bendrabučio kambarys buvo panašus į visus kitus Lietuvos bendrabučius su savais atradimais, įrėžtais privalomais prisiminimais ir santechnikos gedimais, tačiau išlaikant romantizmo užuominą.

Pačios gražiausios akimirkos prabėgo bufete, geriant palyginus skanią kavą ir susipažįstant su naujais žmonėmis. Prie puodelio kavos galėjai ne tik atrasti, bet ir išgirsti, permąstyti ir prisiminti jau girdėtas paskaitose mintis. Dar kartą pasitikrinti kaip tu supratai ir interpretavai kito mintis – labai sveika.

„Santara-Tamsa” – tai, be abejo, simbolinis pašmaikštavimas neatskleidžiantis tikrosios, susispietusių „neaiškuolių“ pusės. „Neaiškieji“ – būtent taip įvardino save ir kitus E.Aleksandravičius įtraukiančioje kalboje primindamas apie liberalo neišvengiamybę išlikti nuolatinėje savęs ir savųjų vertybių kvestionavimo būsenoje. Liberalas – kaip tas ežiukas rūke – kritiškas ir abejojantis, nes nėra tikras kas slepiasi netoliese.

Malonus atradimas buvo ir Andrius Navickas, kurio straipsnius nuolatos matau bernardinai.lt. Jo konstruktyvios mintys ir pamąstymai į „Santariečių daržą” buvo prasmingos ir reikalingos. Abejingas negalėjai likti ir Kazio Almeno paskaitai Rusija tinkluose. Savo kalboje jis pristatė paties atliktą tyrimą, kuris leido žvilgtelėti į Rusijos interneto komentatorių mintis apie gyvenimą Rusijoje ir santykius su vidaus bei išorės priešais.

Visų trijų dienų „neaiškiųjų“ spiečiaus metu veikė ir jaukus, improvizuotas knygynėlis, kuriame buvo galima įsigyti knygų leidyklos kaina. Keletą įdomių netikėtumų aptikau ir aš.

Pasibaigus suvažiavimui ir sugiedojus himną atgal į vakarus traukiniu 300 km riedėti  nebereikėjo – pavėžėjo viena iš Santariečių. Važiuojant namo aš garsiai mąsčiau: „Žinai, šis suvažiavimas buvo visai kitoks negu aš tikėjausi. Daugelį minčių ir diskusijų, kurias čia girdėjau, galėjau puikiai pasiskaityti namuose ar internete, gal net įdomesnių… Tačiau tie žmonės, nauji pažįstami ir bendraminčiai… Man tai – didžiausia vertybė, kurią parsivežu iš šio suvažiavimo.“ „Tu tik dabar supratai? Tu manei visi šie žmonės važiavo čia pasiklausyti paskaitų…?“ – nusistebėjo pašnekovė.

Pabaigai, keletas įdomių frazių, kurias išgirdau suvažiavime ir kurios privertė juoktis arba giliau susimąstyti:

„Kas negeria alaus tas nenormalus…”

„Geriau būti 5 min. bailiu, negu visą gyvenimą negyventi”

„Būti kvailam ir turėti darbą, štai kas yra tikroji laimė”

P.S. Ex-dailininkas, Y ir X nesusimušė – gimė geniali mintis apsikeisti kontaktiniais duomenimis ir išsiskirstyti su tikėjimu „gal kada nors, kitą kart…“

MANVYDAS DŽIAUGYS


2 Comments


  1.  
    Mantas

    Pavadink mane normaliu ir as isizeisiu – mintis is filmo “Turistas”




  2.  
    Rimas

    Saunuolis, Manvydai. Man patiko.





Leave a Response


(required)