Cultural Directory, Articles and more

 

Neužpildoma spraga

1
Posted June 7, 2012 in Articles

Ar tikrai jau yra pilnavertis lietuvio gyvenimas Londone? Gal kas ir pasakys, kad man čia nieko lietuviško netrūksta. Kai ko net per daug…

Niekas nepaneigs, kad mes čia gyvendami norime visais būdais prisiartinti Lietuvą. Šiuolaikinės bendravimo priemonės, prieinama Lietuvos televizija, radijas, Skype ištirpina atstumą. Yra ir lietuviškos mokyklėlės, saviveiklos kolektyvai, yra visas religines formas apimančios lietuviškos bendruomenės, dantistų klinikos, knygynėlis, vietinė spauda, lietuviškas krepšinis, puikiausi muzikos atlikėjai grojantys ir dainuojantys aukščiausio prestižo scenose ir salėse, dailė. Labai  gabūs mūsų verslininkai jau senokai sugebėjo atrasti kelius visoms svarbiausioms egzistencijos prekėms atsirasti, statistiniam lietuviui išgyventi.

Bet yra viena neužpildoma spraga, kuria kasdien gali pasidžiaugti mūsų tautiečiai TIK Lietuvoje. Tai – teatras. Lietuviškas teatras. Jo man nepakeis jokie vietiniai spektakliai, underground perfomances ar westendo miuziklai. Nėra čia tokių režisierių kaip Eimuntas Nekrošius, Oskaras Koršunovas, Rimas Tuminas, Gintaras Varnas, Cezaris Graužinis, Jonas Vaitkus… Tai – tikrai nepilnas sąrašas.

Gal būtent todėl tiek daug mūsų tautiečių nepabūgę lietaus po atviru Londono dangum žiūrėjo amfiteatriniame The Globe Theatre Williamo Shakespeare’o „Hamletą”, kurį Eimuntas Nekrošius pastatė prieš 15 metų, patikėdamas pagrindinį vaidmenį roko dainininkui Andriui Mamontovui.

Ir žiūrėjo taip, kaip žiūri spektaklius Lietuvoje – jautriai reaguodami į visas puikios aktorių trupės vaidybos subtilybes. O po spektaklio, negailėdami jėgų atsidėkojo nuoširdžiais ilgais plojimais ir “ačiū” skanduotėmis.

Taip, šis pastatymas tikrai nebuvo pritaikytas tokioms specifinėms The Globe Theatre patalpoms. Reikėjo kai ko atsisakyti, prisitaikyti, trumpinti pastatymą. Ir tai buvo labai sudėtinga. Bet, manyčiau, kad toks gastrolinis variantas buvo atliktas puikiai. Gal kada bus galimybė pamatyti ir pilną, ne “kastruotą” variantą? Manau, kad toks renginys turėtų atgarsį ir tikrai neliktų nepastebėtas.

Šiuo rašiniu visai nepretenduoju į spektaklio vaidmenų analizę ar režisieriaus sugalvotą Hamleto koncepciją. Apie tai jau yra rašytas ne vienas straipsnis. Ir dar galima būtų daugiau prirašyti. Bet aš trumpai pacituosiu tik teatro kritikę Ramunę Marcinkevičiūtę, kuri viename interviu Eimuntą Nekrošių paklausė: „Ar pavyks įveikti „Hamletą““? Režisierius atsakė: „Ne! Tai neįmanoma. Kuo ilgiau repetuoju, tuo tvirčiau įsitikinu – tik labai jaunas ir visiškai nepatyręs režisierius gali gerai pastatyti „Hamletą”. Ir suvaidinti taip pat.“ (Kas nori pasiskaityti visą interviu – sekite šia nuoroda)

Tai buvo mano sielos Džiaugsmas ir Skausmas. Toks, kai aktorių tekstas ir scenos veiksmas leidžia tau užmiršti viską. Kasdienybės rūpesčiai ištirpsta, nes esi pats ten su Viktorijos Kuodytės Ofelija , Povilo Budrio Polonijumi, Vido Petkevičiaus Hamleto tėvo šmėkla, Dalios Storyk Zykuvienės Gertrūda, Vytauto Rumšo Klaudijumi, Ramūno Rudoko Horacijumi. Kodėl rašau Džiaugsmas ir Skausmas? Todėl, kad čia tikrai niekada neturėsime tokio teatro, kaip Lietuvoje. Teatras neemigruos, jis gali gimti, gyvuoti, kentėti, triumfuoti ir mirti TEN ir tik TEN. Ne viską galima įsidėti į lagaminus, ačiū Dievui.

 

Gediminas Kantauskas


One Comment


  1.  
    Pilėnas

    Įdomi recenzija/pamąstymas! Mačiau tik ilgają šio spektaklio versija, bet tikiu, kad turėjo būti įdomi ir „kastruota versija”.





Leave a Response


(required)