Cultural Directory, Articles and more

 

Pasaulio „užkariautojai“: lietuviškosios retorikos lobynas

2
Posted May 15, 2012 in Articles

Rimantas Vingras

Visi žinome – žodis žvirbliu išskrenda, bet jaučiu sugrįžta. Ne vienas savo kailiu įsitikinome šia išmintimi: lepteli žodį netyčia, pats to nenorėdamas, ir net sunku nupasakoti, kokį uraganą tai sukelia. Tiesiog bėda ir pačiam, ir aplinkiniams. Tačiau kartais iš tokio palaido liežuvio smagu pasijuokti, ypač kai žvirblis dedasi jaučiu.

Per Lietuvos radiją klausiausi kultūrinės laidos. Vedėja pasakojo kaip mūsų tautietė juvelyrė nuvykusi į JAV „užkariauja Amerikos galerijas“.  Tai bent moteriškė… pamaniau.  Kaip ji tas galerijas užkariauja? Įeina pro duris, lėtai atsiraitoja rankoves, žiebia besišypsančiam amerikonui į akinius – pykš, pokšt, keberiokšt ir viskas! Sutikite, vienam galerijos savininkui duoti į akinius – tai dar ne karas. Bet ji įsiveržia į visas Amerikos galerijas! O tų galerijų Amerikoje turbūt tūkstančiai, gal net milijonai. Sukasi moteris kaip reikiant – čia tau, broleli, ne bulves apkaupti kur Lietuvos kaime.

Sunerimęs dėl „karo veiksmų“ pobūdžio ir apimties, ieškau daugiau informacijos internete.  Naršyklės pateikiami lietuviškosios žiniasklaidos straipsnių pavadinimai tik patvirtina globalius lietuvaičių užmojus:  „Lietuviai užkariavo Rusijos ledą“, „Lietuviai užkariauja Lenkiją“, „Lietuviai užkariauja Europą“. Be viso šito dar lietuviai užkariavo Škotiją, Kaliningradą, Latviją, Niujorką, Londoną, bei internetą.  Stebėtinas užmojis:  jei internetas – tai visas, ne koks segmentas; jei Rusijos ledas – irgi visas, ne kokia nuolauža su baltąja meška…Toliau beieškant paaiškėja, jog pavergėme Rumuniją (gastroliavo O. Koršunovo teatras), Maskvą (buvo nuvažiavęs virėjas iš Klaipėdos), bei Paryžių (koncertavo dvi smuikininkės iš Šiaulių). Savo priešininkus lietuviai „ nušlavė“, „be gailesčio sutrypė“, „sumindžiojo“, „sumaišė su žemėmis“ (žaidė krepšinį arba futbolą); galų gale „ Lietuvių atakų maratonas paskandino serbus“. Na, objektyvumo dėlei reikėtų pasakyti, kad neapseita ir be aukų – „lietuvio radikalo širdį užkariavo maskvietė“. Taigi, kare kaip ir meilėje…

Galvoju apie žodžių meistrus, tuos nenuilstančius mūsų žygių metraštininkus, antraščių auksarankius… Turbūt skrupulingas drebėjimas, kad žodis iškreips realybę, nusakys dalykus ne taip, ne kokie jie yra, vargiai patenka į jų narsiąsias širdis. Jei hiperbolizuoti – tai taip, kad įtikintų, kad kiekvienas lietuvis pasijaustų lyg Vytautas, girdantis arklius Juodojoje jūroje. O ir skaitančiajam, atrodo, reikia to paties – kad su juo skaitytųsi. Jei ne tie ar anie, tai skaitantysis tikrai parodytų, kaip pasaulis turi suktis!

Žvelgdamas į šią įvykių suvestinę, džiaugiuosi vienu dalyku – tuo, kad esame maža ir silpna tauta. Ir dėl to pasaulis yra saugus nuo tokių „užkariautojų“ kaip aš ir jūs.  Nes, jei būtume stiprūs ir galingi, kas žino – galbūt prisiskaitę tokių antraščių iš tikro užimtume Rusijos ledą, internetą, sumaišytume su žemėmis Paryžių, sutryptume Niujorką…  Juk sakoma – kaip tarė, taip padarė. Bet juk yra pasaulyje teisybė: dabar ir Sena ir Temzė teka ramiai senąja vaga, net nepastebėdama lietuvių „karo“.  Na, ir Londonas mojuoja mums savo bokštais… Ar galima padėti žvirbliams, maurojantiems lyg jautis?


2 Comments


  1.  
    Pilėnas

    Įdomus straipsnis/komentaras. Juk mums taip malonu, kuomet žurnalistai savo antraštėmis paglosto mūsų savimeilę. 🙂




  2.  
    Gabrielius A.

    Bravo,Rimantai, taiklus ir puikiai parasytas komentaras!





Leave a Response


(required)